Naujos žinios gali būti pavojingos Tavo sveikat… potencialui

pravda-bgPas mane galvoje vyksta išpažintys. Kartais joje jaučiuosi lyg nusidėjėlis, o kartais – nuodėmklausys. Vis geriau pradedu suprasti, kad atviras tekstas sau ir rašymas Tau man tampa lyg paskirtais poteriais – meditacine forma, koučingo sesija, išsivalymu ir persistruktūravimu. Tai padeda atlaisvinti dalį smegenų resursų, kuriuos geriau įdarbinsiu apčiuopiamesnei vertei kurti.

Jau kuris laikas manyje reguliariai apsilanko momentiniai minčių trupiniai. Vis bandau suprasti – kaip galėtų atrodyti pilnas paveikslas, koks yra tų minčių vaidmuo kitų vaidmenų spektaklyje. Dar akimirkai išliekant paslaptingu, klausiu savęs – koks yra nuolatos kaupiamų žinių tikslas? Nuo pat gimimo mūsų aplinka jaučiasi privalanti kuo daugiau išmokyti, nors pati politiškai korektiškai tai vadina žinių perdavimu. Laikomasi tvirtos nuostatos, kad kuo daugiau žinosi, tuo protingesnius sprendimus gyvenime priimsi. Nesgi perduoti faktai ir patirtis leidžia esamas situacijas lyginti su panašių situacijų rezultatais. Vis dažniau įsitikinu, jog tai yra išprovokuota išvarža, ribojanti judesius – t.y., laisvę rinktis, klysti, ir tuo pačiu veikti dar nenuveiktą ar kurti dar nesukurtą. Kitaip tariant – žinojimas mus riboja!

Jaučiu svarbą atskirti profesines žinias, kurios mums yra būtinos profesinei veiklai atlikti, kaip pvz., žinojimą kaip naudotis internetu, nuo bendro žinojimo – tarkime, deklaruojamo pavyzdžio, kad antro dviračio nebeišrasime. Kas pirmasis pasakė neįmanoma?! Giliau įsiklausiusiems jis nužudė kūrybines fantazijas ir šių fantazijų potencialą. Neigiamu dalyku laikau pamokslaujančios aplinkos išgyventos patirties skiepijimą kitame kaip konstantą, kaip neneigiamą faktą, kaip unikalų, o tuo pačiu ir vieną vienintelį scenarijų. Dabar man akivaizdu, kad esame primaitinti ne žinių, bet mus ribojančių nuostatų.

Šią problemą gliaudau dėl to, kad kūnu jaučiu kaip kažkieno kito man perduota patirtis dažnai riboja mano veiksmus, naują pažinimą, atradimus individualiame, o gal net kolektyviniame lygyje. Kadangi visi pokyčiai prasideda nuo paties, sugalvojau tris elgsenas, kurias savyje užsakinėsiu: 1) pokalbiuose su kitais savo patirtį atskirsiu tik kaip asmeninę; 2) skatinsiu atsakomybę kituose priimant savo, bet ne kitų jiems sufleruojamus sprendimus; ir 3) mane ribojančiose situacijose ieškosiu priešingų ir kaip taisyklė sėkmingų pavyzdžių, kurie įkvėptų tirti ir patirti.

Linkiu kvestionuoti. Viską.

2 Comments

Leave a Reply

Your email address will not be published.